Mielagėnų mokyklos XVI laida – šešiasdešimt metų po paskutinio skambučio

1966 metais Mielagėnų vidurinėje mokykloje nuskambėjo paskutinis skambutis XVI laidos abiturientams. Atsivėrė durys į gyvenimą 34 jaunuoliams. Tą dieną, išeidami iš mokyklos, dar nesusimąstėme, kad už tų durų paliekame ne tik suolus ir vadovėlius, bet ir pačią ankstyviausią jaunystę. Nuo šiol į mokyklą sugrįšime jau tik kaip svečiai.

Atsisveikindami braukėme ašaras, stipriai spaudėme vieni kitiems rankas. Prieš akis driekėsi naujas gyvenimas su daugybe takelių, ir niekas nežinojo, kuriuo pasukti, kad nesuklystum. Juk gyvenime visko pasitaiko. Kaip dainoje dainuojama – nežinai, kur vėjas nupūs.

Skirstydamiesi sutarėme po penkerių metų vėl susitikti. Laidos vedliu ir organizatoriumi išsirinkome Kostą Kaukėną. Jam ir patikėjome užduotį mus surinkti. Netrukus kiekvienas pasuko savu keliu: vieni į aukštąsias mokyklas, kiti – į profesinius mokslus. Visi buvome užsiėmę: mokėmės, dirbome, kūrėme šeimas. Išsibarsčius po visą Lietuvą tarp mūsų buvo prekybininkų, virėjų, buhalterių, ekonomistų, bibliotekininkų, mokytojų, gydytojų ir kitų profesijų žmonių.

Nepastebėjome, kaip prabėgo pirmieji penkeri metai. Tuomet savo pažadą prisiminė Kostas. Jis surado kiekvieną bendraklasį, priminė apie susitikimą ir ragino būtinai atvykti. Taip ir buvo – susirinko beveik visi, nebent, kuris turėjo svarbią priežastį neatvykti. Daugelis jau turėjo šeimas, augino vaikus. Kai kas lopšius supti paliko anytoms ar uošvėms. Kai toks rimtas reikalas, tai ir jos reikalingos. Susitikimas buvo nepaprastai linksmas. Dainos skambėjo visą naktį, o kalbų buvo tiek daug, lyg būtume nesimatę ne penkerius, o keliasdešimt metų. Kai pradėjo aušti, saulė jau kilo į savo kasdienius darbus. Kol pasiekėme namus, ji buvo patekėjusi. O mes buvome jauni, kupini svajonių, planų ir gyvenimo džiaugsmo.

Netruko ateiti ir antrasis susitikimas. Nesujutom, kaip vėl praėjo penkeri metai. Kostas dar kartą visus pakėlė ant kojų. Šįkart susirinko kiek mažiau bendraklasių – matyt daug ko atžalos jau išlipo iš lopšių, o tokio nei namuose paliksi, nei su savimi paimsi. Tačiau jaunystė dar tebevirė mumyse: dainos skambėjo iki ryto, o saulė ir vėl pasitiko mus grįžtančius.

2001 m. birželio 30 d. susirinkome ir trečią kartą. Dalyvių buvo gerokai mažiau. Ir dainos jau nebeskambėjo taip, kaip anksčiau. Kažkas buvo pasikeitę – gal mes patys, gal laikas. Tąkart saulė mūsų nebelaukė – lyg ir nusileido anksčiau. Tai buvo paskutinis susitikimas, kurį organizavo Kostas Kaukėnas. Norinčių vėl susitikti netrūko, tačiau nebebuvo aplink ką susitelkti. Kostas išėjo į Amžinybę. Liko šviesus prisiminimas apie žmogų, kuris sugebėdavo suburti klasę.

Praėjo daug metų. Tuomet gera mintis atėjo Leonorai Cibulskaitei Černiauskienei. Ji ilgai nešiojosi šią idėją, kol ryžosi jos imtis. Telefonų skambučiai pasklido po visą Lietuvą – buvo ieškomi bendramoksliai, atgaivinami seni ryšiai. Deja, jau 13 mūsų klasės draugų buvo išėję į Amžinybę, dalis dėl ligų ar slaugomų artimųjų nebegalėtų atvykti.

Anksčiau susitikdavome savo mokykloje, tačiau šiandien jos koridoriuose jau nebeskamba vaikų juokas – Mielagėnų vidurinė mokykla uždaryta. Todėl nutarėme susitikti Mielagėnų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje.

2026 metų birželio 28 dieną, kaitrią vasaros dieną, į 60 metų mokyklos baigimo susitikimą, surinkę visus sveikatos ir noro trupinėlius, atvyko šeši bendraklasiai: Bronius Cicėnas, Danutė Buckaitė, Irena Varnaitė, Lionė Šriūbėnaitė, Onutė Leleikaitė ir Leonora Cibulskaitė Černiauskienė. Dalyvavome Šv. Jono Krikštytojo atlaiduose, meldėmės už mirusius bendraklasius, mokytojus ir klasės vadovę Nijolę Saplytę. Uždegėme žvakutes, pabuvome su jais mintimis ir maldoje. Nuoširdžiai dėkojame klebonui Marijonui Savickui už aukotas šv. Mišias ir bendrystę.

Šis susitikimas, kaip ir 60 metų po mokyklos baigimo, prabėgo akimirksniu. Kalbėjomės, juokėmės, dainavome, prisiminėme jaunystės istorijas, mokyklos koridorius, mokytojus ir bendramokslius. Senose nuotraukose vėl išvydome mokyklą, jos direktorių Alfonsą Vepštą, kuris Mielagėnuose direktoriavo 1957–1985 metais ir mokė vokiečių kalbą, klasės vadovę istorikę Nijolę Saplytę, kitus mokytojus bei darbuotojus.

Prisiminėme ir pačią mokyklos istoriją. Istorikas Juozas Juodagalvis knygoje „Mielagėnai“ rašo, kad kai kuriuose leidiniuose minima, jog Mielagėnuose mokykla veikė jau XIX amžiaus antroje pusėje, tačiau patikimiau dokumentuota yra 1895 metais įsteigta valdinė rusų vienklasė trijų mokymo metų liaudies mokykla. Vadinasi, mokymosi tradicijos Mielagėnų krašte siekia daugiau kaip šimtmetį.

Mokslo siekiančiųjų čia visada buvo daug. Iš aplinkinių kaimų ir pradinių mokyklų – Molkūnų, Buckūnų, Rubelninkų, Gilūtų, Bernotų, Miečionių, Krikonių ir kitų – į Mielagėnus susirinkome dar visai maži. Ant pečių nešėme kuprines su knygomis ir naminiais pietumis (kas ką galėjo įsidėt). Daugelis kasdien pėsčiomis įveikdavome ne vieną kilometrą. Buvome draugiški, todėl mūsų mokykliniai takeliai galėtų papasakoti daugybę nuotykių istorijų.

Mūsų klasėje mokėsi ir merginos iš lietuviškų Gervėčių krašto kaimų Baltarusijoje. Jos gyveno mokyklos bendrabutyje, o vėliau savo gyvenimą susiejo su Lietuva.

Mokinių buvo tiek daug, kad visi netilpdavome mokyklos pastatuose. Iki dešimtos klasės mokėmės A ir B klasėse. Vienuoliktoje klasėje likome „tik“ 34 mokiniai, todėl klasės buvo sujungtos. Kurį laiką teko mokytis dviem pamainomis – jaunesnieji rytais, vyresnieji po pietų. Situacija pagerėjo pastačius mūrinį priestatą, kurį mokiniai praminė „kačiarga“, nes pastatas kampinis. Tuomet atsirado daugiau erdvės – tilpo visi, o šalia mokyklos buvo įveistas sodas ir daržas, kuriuose atlikdavome praktikos darbus.

Turėjome net „mokyklinį“ sunkvežimį. Juo vykdavome į ekskursijas ne tik po rajoną, bet pasiekdavom ir Vilnių. Sunkvežimio kėbulas buvo dengtas tentu – „būda“, todėl lietus ir vėjas mūsų negąsdino. Sėdėdavom ant medinių suolų. Keliaudavome po kraštą. Mokykloje rengdavome vaidinimus ir karnavalus. Vadovaujami muzikos mokytojos Bronės Burokaitės, klasės choristai ne kartą dalyvavome Respublikinėje moksleivių dainų šventėje. Mokykla turėjo savo dūdų orkestrą.

Mokykloje dirbo gausus mokytojų kolektyvas. Kiekvienas jų savaip prisidėjo prie mūsų ugdymo. Nepamirštamas liko ir mokyklos sargas Stanislovas, visų vadintas Stanislauka. Jis ne tik prižiūrėjo tvarką, bet ir domėjosi mokyklos gyvenimu bei mokinių elgesiu. Jo garsusis posakis: „Aš tavi, kirmėla, senai zamečioju kū tu darai!“ dažnam būdavo rimtas perspėjimas. Neklaužadą jis nukirpdavo plikai! Tėvams ir aplinkiniams buvo viskas aišku.

Čia augome, mokėmės, dirbome, dainavome, šokome ir svajojome. Iš čia išėjome į gyvenimą. Džiaugiamės, kad susitikom vėl. Prisiminėm. Mielagėnų vidurinė mokykla mums visada liks jaunystės, draugystės ir gražiausių prisiminimų mokykla.

Dėkojame klasiokės Lionės Šriūbėnaitės sesers šeimai – mielagėniškiams Almai ir Juozui Nevierams – už jaukią viešnagę jų gražiai išpuoselėtoje sodyboje.

Mielagėnų vidurinės mokyklos XVI abiturientų laidos vardu Leonora Cibulskaitė Černiauskienė

 

Nuotraukose:

Senieji Mielagėnų vidurinės mokyklos pastatai.

1966 m. paskutinio skambučio akimirkos Mielagėnų vidurinėje mokykloje, XVI abiturientų laida.

2001-06-30 XVI abiturientų laidos klasės susitikimas po 35 metų, Mielagėnai.

2026-06-28 XVI abiturientų laidos klasės susitikimas po 60 metų, Mielagėnai.