Sako, laimingi tie, kam likimas leidžia visą savo gyvenimą gyventi ten, kur žengei pirmus žingsnius, kur ištarei pirmus žodžius. Kaip augalas, taip ir žmogus po kiekvieno „persodinimo“ sulėtina augimo tempą, būna, kad ir visai to nepakelia.  Vaikystės žemė – pats didžiausias turtas (ne materialia prasme), kurį širdyje nešiojies, net jei po savo kojomis jos nejauti.

Vaclovas Boguševičius iš Antalgės – vienas iš tų, likimo apdovanotų. O kad be „persodinimų“ savame krašte gyvenęs, tai ir ilgais gyvenimo metais buvo apdovanotas. Savaitgalį jis šventė jubiliejinį gimtadienį: metų kraitėj – jau devynios dešimtys metų!

Jubiliatas atvykusius svečius – Ignalinos rajono savivaldybės merą Laimutį Ragaišį, vicemerą Imantą Umbražiūną, Rimšės senūnę Tatjaną Jarutienę - pasitiko prisėdęs savame kieme, prie tvenkinio. Diena saulėta, jauki, tad ir jis – vasariškai apsirengęs, besišypsantis... Gali net pamanyti, kad Vaclovo pasas išties meluoja.

Bet kalba jis apie prieškario metus, karo metų išgyvenimus, tame kare iki pamatų supleškėjusius tėvų namus. Dvylika metų Vaclovo tėvai Antanas ir Teklė su sūnumis Vaclovu ir Antanu glaudėsi dūminėj pirtelėj. Bet nuo savo žemės nepasitraukė. Kai vėl klojo pamatus naujam namui, jis iškilo toje pačioje sodyboje, ant kalnelio. Jis ir šiandien iš tolo šviečia.

Į šiuos namus Vaclovas parsivedė ir savo žmoną Eleną. Kaip dabar juokauja, jos neieškojo – pati atvažiavo. Taip ir buvo. Baigusi aukštuosius mokslus, įsigijusi agronomės specialybę, Elena Suško buvo paskirta dirbti kaip jauna specialistė į tuometinį V.Rylovo kolūkį. O čia ir pasimaišė dailiam garbanotam jaunikaičiui, kolūkio brigadininkui, ant tako. Taigi ėmė jaunuoliai vis dažniau „netyčia“ susitikti, jau ne tik apie rugių kviečių laukus kalbėtis. Ir užmiršo Elena, kad jos gimtinė Baltarusijoje, Mioruose. Nors tuokėsi Miorų bažnyčioje, bet gyvenimui Antalgę pasirinko. Čia ir dukros Laima ir Dalia gimė. Smagiai tekėjo gyvenimas ant šito kalnelio. Mergaitės lankė visai netoliese buvusią Rimšės vidurinę mokyklą, vėliau žentus tėvams parvedė, anūkais pradžiugino: Laimos – Justė ir Narimantas, Dalios – Arina ir Alesia. Stiebėsi Boguševičių atžalynas, mamos rūpesčiu apgaubtas, tėvo darbotvarkės paisydamas.

Prisimindamas savo vaikystę, Vaclovas atsidūsta: „Sunku buvo“. Ir dabar, sako, prisimenąs, kaip tada valgyti norėjo... Užtat jaunystę, kuri kad ir nelengvais  pokario metais jam buvo duota, pačiom gražiausiom spalvom Vaclovas piešia. Net ir darbas, vargas tada kitoks buvo. Dabar sunku ir patikėti, kad iš Antalgės kaimo šienapjūtėn, javapjūtėn į laukus išeidavo 24 dalgiai! Dainuodavo vyrai į darbus vos pirmiesiems gaidžiams pragydus eidami, dainuodavo ir vakare, kai eidavo į namus dienos prakaitą braukdami. O ten, kaip dabar pamena Vaclovas, nemenkos šeimynos laukdavo: kiekvienoj gryčioj – po tris-penkis vaikus.

- O pernai per visą vasarą savo namuos vos vieno žmogaus ateinančio sulaukiau... – palygina ir liūdnai spėja: - Negi kaimai miškais apeis?

Šią žiemą jau ir pats Vaclovas ne pro savo gimtų namų langus dairėsi. Dukra ėmė dairytis tėtei buto su patogumais. Apie tai sužinojusi Boguševičių kaimynė Genė, jau kurį laiką nuomojanti Visagine dviejų kambarių butą, pakalbino Vaclovą gyventi kartu. Vaclovas pasvarstė, ir – sutiko.  Ir Laima pritarė. Jai svarbu, kad tėčiui geriau, saugiau, yra kas jam padeda. Dabar Genė ir Vaclovas juokiasi, kad turi po vieną kambarėlį, o štai virtuvė – bendra teritorija, kur ir pokalbiai mezgasi, kur buvę antalgiškiai kaimynai prisimenami, kur ir maži ginčai vyksta, ir „azartiškai“ lošiama kortomis. Tiek pomėgių, iš per visą gyvenimą turėtų, Vaclovui beliko. Jau net žvejoti neišsiruošia. O buvo, kad ir tinklais iš ežero žuvis nešė, ungurius ne tik šventėms rūkė.

Dukra Laima džiaugiasi, kad tėtis buvo visų galų meistras (vienu metu kolūkyje ir elektriku dirbo), tad nei staliaus, nei elektriko, nei kokio kito darbininko pagalbos namuose prašytis nereikėjo. Pats daug dirbdamas, prie darbo pratino ir dukras. Tai mama Elena buvo tylesnė, kantresnė. Tik jai nebuvo lemta ilgai gyventi. Prieš trylika metų ji buvo nulydėta į Antalgės kaimo kapines. Ten ir Vaclovo tėveliai palaidoti. Ten, deja, jau ir Vaclovo dukra Dalia, prieš penketą metų atgulusi. Dabar Vaclovas rūpinasi, kad ten būtų tvarka ir kad „kaip visų žmonių“.

Nepalūžti Vaclovui padėjo optimistinis požiūris į gyvenimą, sveikas, o kartais net aštrokas, humoro jausmas. Ir dabar, kai klausiama, kaip jaunystės dienas leido, skuba klausimą „pakoreguoti“:

- Aš ir dabar jaunas!

Vaclovas ir dabar mėgsta prisiminimais dalytis (tam ir puiki atmintis pasitarnauja), nevengia susiėjimų ir labai rūpinasi visais atėjusiais. Dukra Laima juokiasi, prisiminusi tėtės aštuoniasdešimtmečio šventę. Sukvietė jie tada pulką svečių, net muzikantą nusamdė. O šis ėmė ir ne laiku „pavargo“. Kad šventinė nuotaika nebūtų perbraukta, Vaclovas išsitraukė savo išsaugotą juostinį magnetofoną ir - paleido visu garsu. Vyresniems „Aliukų“ dainos tą vakarą buvo daugsyk pakartotos (juosta tik viena buvo išlikusi), o jaunesniems toks „muzikinis centras“ tapo tikra atrakcija.

Devyniasdešimtąjį jubiliejų Vaclovas irgi šventė „su triukšmu“: Visagine, kavinėje. Susirinko per tris dešimtis svečių. Sukviesta buvo visa jau keturių kartų Boguševičių giminė, dar gyvi Vaclovo kaimynai, jaunystės draugai. Ir muzikantas pasamdytas! Vyriausia toje šventėje buvo 92-ejų Vaclovo brolienė Genovaitė, kuri  tapo vakaro „vinis“: ir dainavo, ir eiles Vaclovui skyrė. Pats Vaclovas irgi parėmęs galvą nesėdėjo. Ir šampano taurę už savo praėjusius metus kėlė, ir polkutę šoko, nors sodyboje vaikščiodamas ir lazdelę nutveria.

Laima pasakoja, kad tėvelis buvo labai pamalonintas sukurtu apie jį filmu, šauniu muzikantu, parodytu dėmesiu. Juk taip ruošėsi šiai šventei, marškinius, batus rinkdamasis, net mažus kaprizus rodydamas, mat norėjo, kad viskas būtų nepriekaištinga. Prie jo komandų pripratę artimieji jau seniai su Vaclovu nesiginčija, mat galiausiai visados paaiškėja, kad jis – teisus!

Ignalinos rajono savivaldybės meras Laimutis Ragaišis linkėjo Vaclovui sveikatos ir laimės. Ilgų gyvenimo metų. Pirmiausia – šimto, vėliau – dar bus pridėta. Čia galima priminti, kad Vaclovo tėvelis mirė būdamas 97-erių. Taigi sūnui tebus daugiau duota. Neprarasti optimizmo linkėjo ir vicemeras Imantas Umbražiūnas. Prie savo seniūnijos gyventojo glaudėsi, jį jubiliejine juosta papuošė, gėlėmis apdovanojo Rimšės seniūnė Tatjana Jarutienė, seniai Vaclovą pažįstanti, mat ji – Laimos klasės draugė.

Lydėdamas atvykusius Vaclovas sakė ilgam kito susitikimo neatidėlioti. Svečių gimtadienio proga dabar jis lauks ne jubiliejinį gimtadienį švęsdamas, o jau kasmet. Taigi kitąmet, per patį sodų žydėjimą – vėl prašom!

Svečius išlydėjus, jau pro langus dairantis ir prisiminimus dėliojant, galima ir pasidžiaugti, kaip gražiai užaugo keturi anūkai, kaip stiebiasi proanūkiai: Justės – Amelija, Arinos – Goda, Alesios – Auksė ir Tajus. Yra kam minti takus link gimtosios senelių, prosenelių trobos. Tai gal negreit ta vieta mišku apeis.

Vida Gasparavičienė