Tęsiame istorinių publikacijų ir įdomių faktų, vaizdinės medžiagos apie Ignalinos miestą, kraštą rubriką „Ignalinai – 155. Prisiminimai" (pradžia 2021-02-04, 2021-02-11, 2021-02.22).
1950 metais įkurtas Ignalinos rajonas. Ignalinos miestui buvo priskirtas ir buvęs Ignalinos palivarkas. Palyginti su kitais rajonų centrais, Ignalina tuo metu – gana menkas miestelis, užstatytas vienaaukščiais mediniais pastatais, turintis tik apie 1240 gyventojų.
1960 m.
Tapęs rajono centru miestas keitėsi. Kilo nauji pastatai, gyvenamieji namai, buvo tvarkoma aplinka, vystomas turizmas. Žemdirbiai pagamintą produkciją veždavo į Peterburgą, čia kažkada gyvenusių žydų giminaičiai atvažiuodavo atostogauti ir taip pradėjo formuoti kurorto įvaizdį. Pastačius turistinę bazę Palūšėje, Žiemos sporto centrą, Ignalina įgavo dar daugiau patrauklumo.
1951 m. buvo pakeisti daugelio miesto gatvių pavadinimai. Bažnyčios gatvė pavadinta M. Melnikaitės (dab. Atgimimo g.), Gaveikėnų ir Daugėliškio – Komjaunimo (dab. Ateities g.), Palūšės – Turistų ir kt.
Ignalinos panorama 1961 m.
Ignalinos panorama 1964 m.
Prie Žaliojo ežero 1971 m.
Ignalina ilgai neturėjo oficialiai patvirtinto istorinio herbo, nors įvairiuose renginiuose jau nuo 1967 metų naudojo trijų lelijų melsvame fone ženklą. Taip buvo norima akcentuoti, kad čia ežerų kraštas, tyros gamtos kampelis. Manoma, kad šios idėjos autorius galėjo būti tuo metu rajono architektu dirbęs S. Naujalis. Po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo, kai miestai ir miesteliai ėmė kurti ir įteisinti savo herbus, šio darbo ėmėsi ir ignaliniečiai. Herbą šiek tiek patobulino ir spalvas pagal heraldikos reikalavimus pritaikė dailininkė V. Grušeckaitė. Tamsiai mėlyname fone viena virš kitos pavaizduotos 3 sidabrinės lelijos su auksinėmis žiedadulkėmis. Pagal herbą sukurta ir vėliava. 1997 m. vasario 12 dieną Lietuvos heraldikos komisija prie Lietuvos Respublikos Prezidentūros patvirtino Ignalinos rajono savivaldybės herbą ir vėliavą. Viena šilko siūlais išsiuvinėta ir šilkiniais kutais papuošta vėliava buvo pakabinta savivaldybės mero kabinete.
Ilgametės savivaldybės darbuotojos Danutės Jatulienės prisiminimai:
Pirmąkart pamačiau Ignaliną 1962 ar 1963 metais, kai su klasiokais dviračiais važiavome į žygį. Apsinakvojome palapinėje prie Žaliojo ežero. Matėme būrį kareivėlių iš rastų renčiančius kažkokį aukštą statinį. Sužinojome, kad tai bus tramplinas slidininkams.
Gyventi ir dirbti į Ignaliną atvykau 1970-ųjų vasarą metais, baigusi Vilniaus universitetą ir gavusi paskyrimą (tada jis vadinosi Vilniaus valstybinis Vinco Kapsuko darbo raudonosios vėliavos ordino universitetas). Pirmiausia ką aplankiau, tai tą įspūdingąjį trampliną. Į jį ne tik pati užsiropšdavau, bet ir savo svečius, atvykusius buvusius studijų draugus atsivesdavau. Vėliau dviračiu apvažiavau ir aplinkinius kaimus: Palūšę, Meironis, Vaišniūnus, Ginučius... Tai buvo neišdildomi įspūdžiai!
Švietimo skyrius mane nukreipė mokytojauti į Tverečiaus vidurinę mokyklą, kurioje buvo apie 300 vaikų. Dažnai atvykdavome į Ignaliną apsipirkti ar tiesiog pasivaikščioti. Man ji labai patiko. Ypač įspūdinga diena buvo prieš rugsėjo 1-ąją, kai vyko rajono mokytojų konferencija. Dalyvavo dauguma mokytojų, rajono vadovai. Visi sveikino, linkėjo sėkmės auklėjant ir mokant jaunąją kartą. Vaikų grupė atliko literatūrinę-muzikinę kompoziciją. Mums, vienuolikai naujokų mokytojų, įteikė po knygą ir gėlę. Diena buvo vasariškai šilta. Po konferencijos patraukėme miesto gatvėmis, grožėjomės gėlynais, jaukiu skvereliu aikštėje (tada ji vadinosi Spalio 50-mečio). Čia taip pat buvo pasodinta daug gėlių, dekoratyvinių krūmų ir mielas fontanėlis, čiurlenantis akmeniniais laipteliais. Nuo tada Ignalina įstrigo man į širdį. Kai 1972 m. po abiturientų egzaminų gavau pasiūlymą dirbti Ignalinoje, daug nedvejojau.
Pradžia buvo nelengva. Gyventi nebuvo kur, nes vasarą visus laisvus kambarius ir verandas išsinuomodavo poilsiautojai iš Sankt-Peterburgo (tada Leningradas). Jų būdavo daugybė ir jie turėjo daug laisvo laiko. Kai mes ryte eidavome į darbą, poilsiautojai jau stodavo į eiles prie parduotuvių. Vakare grįždami iš darbo parduotuvių lentynas rasdavome tuščias. Todėl mes nelabai mėgdavome atvykėlius ir vadindavome juos „dačnikais“.
Galų gale gavome butuką „baltajame name“, kurį taip gražiai aprašė Ignalinoje ir šiame name gyvenanti rašytoja Gintarė Adomaitytė. Antrame to namo aukšte buvo 3 mažučiai kambarėliai, kuriuose tilpo tik lovos ir maži staliukai. Įsikūrėme aštuoniese, turėjome bendrą virtuvę, džiaugėmės centriniu šildymu. Gyvenome nors ir ankštai, bet draugiškai, nebuvo kilęs joks konfliktas ar skandalas. Pagal grafiką tvarkėme laiptinę, koridorių, virtuvę.
Ignalinoje tada dar nebuvo daugiabučių gyvenamųjų namų kvartalų, o ir mūrinių pastatų – vos keletas: vykdomojo ir partijos komitetų, ligoninės, universalinės parduotuvės, kino teatro „Turistas“, pirmosios vidurinės mokyklos (antroji vidurinė buvo dabartiniame pasienio rinktinės pastate) ir dar keli dviaukščiai gyvenamieji namai.
Nežiūrint visų kasdienybės rūpesčių, gyventi buvo smagu. Graži gamta, pasivaikščiojimai prie ežerų, maudynės atpirkdavo dienos nuovargį. Ir pati Ignalina sparčiai augo. Tai buvo žalias, tvarkingas miestas, turintis patogų susisiekimą. Imta statyti naujus daugiabučius, vaikų darželį, polikliniką, kavinę... Buvo steigiami kolektyviniai sodai: „Turistas“, „Vasara“, „Ąžuolas“, „Pušelė“, „Tuplė“ ir kt. Ignaliniečiai sodus labai pamėgo: statėsi namelius, veisė sodus, augino daržoves. Tai buvo ir materialinė nauda, nes vaisių, uogų, daržovių parduotuvėse beveik nebuvo, ir didelis malonumas nuo kaimo žemės atitrūkusiems ir miestiečiais tapusiais žmonėms.
Ignalinoje prabėgo gražiausi gyvenimo metai. Čia sukūriau šeimą, su vyru užauginome vaikus. Jie irgi gyvena Ignalinoje. Per daugiau nei 5 dešimtmečius nesutikau blogų žmonių nei darbovietėse, nei tarp namo ar sodo kaimynų. Ignalinoje dirbau 40 metų, 30 iš jų rajono savivaldybėje (iki 1990 metų ji vadinosi Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomasis komitetas, vėliau – Liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas).
Vykdomasis komitetas 1973 m.
Vienu metu man buvo priskirtas apylinkių (dabar seniūnijos) kuravimas ir jų darbo kontrolė, todėl turėjau galimybę lankyti pačius nuošaliausius kaimus, gerai pažinojau rajoną. Dažnai susitikdavome seminaruose, pasitarimuose, vykdavome pasisemti patirties į kitus rajonus. Aplankėme Uteną, Zarasus, Anykščius, Prienus, Mažeikius ir kt. Reikia pripažinti, kad Vykdomajame komitete ir apylinkėse buvo daug rutinos, popierizmo, neturėjome jokių technikos priemonių, nieko nebuvome girdėję apie kompiuterius, dauginimo aparatus. Stovėjo tik vienintelis tų laikų „modernumas“ – ranka sukamas rotatorius (Rotatorius – (lot. rotator – sukėjas) aparatas mašinraščio tekstams, brėžiniams, piešiniams dauginti).
1974 m. pradėjus statyti Ignalinos atominę elektrinę, prie Dūkšto kūrėsi barakų gyvenvietė, vėliau pradėjo statyti ir miestą, vadintą energetikų gyvenviete. Jai gavus miesto statusą, suteiktas Sniečkaus pavadinimas, po 1990 metų – Visagino. Visaginas, Ignalinos atominė elektrinė, visos statybinės organizacijos ir visa teritorija priklausė Ignalinos rajonui ir buvo pavaldi Vykdomajam komitetui. Į rajono tarybą tada buvo renkama 70 deputatų. Didžioji dauguma Visagino gyventojų buvo rusakalbiai, todėl tekdavo dažnai vertėjauti. Visaginiečiai norėjo gauti Lietuvos pilietybę, bet tam reikėjo žinoti Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindines nuostatas bei mokėti lietuvių kalbą. Ignalinoje vykdavo egzaminai, bet ne visiems sekdavosi juos išlaikyti.
Prie atominės dislokuoti keturi kareivių statybos pulkai, kurie ir statė miestą bei elektrinę. Be to padėdavo kolūkiams statyti fermas, siloso tranšėjas, taip vadinamus „alytnamius“ jauniems specialistams. Kariniai būriai turėjo puikų ir gausų pučiamųjų orkestrą (vad. J. Selenginskis), jie buvo dažni svečiai Ignalinoje, koncertuodavo kultūros namuose, įvairiose miesto šventėse. Be įprastinių sovietinių švenčių, buvo organizuojami ir daug žiūrovų bei dalyvių sutraukdavę žiemos sporto renginiai su šuoliais nuo garsiojo tramplyno, vasarą – teatralizuotos Neptūno šventės su plaukimo varžybomis, įvairiomis rungtimis, smagiomis maudynėmis. Kultūros centre buvo suburti net trys chorai: vyrų, moterų ir mišrus, keli ansambliai. Apsilankydavo ir estrados žvaigždės: Stasys Povilaitis, Birutė Dambrauskaitė, Benediktas Gadeikis, Edmundas Kuodis, Jonas Girijotas ir kt.
Gyvenimas tekėjo sava vaga. Visi dirbo. Labiausiai žeidė ir piktino visuotinis blatas. Mažėjant prekių vis aukščiau galvas kėlė prekybininkai, tapę tarsi ,,aukštesne kasta“. Be blato negalėjai nusipirkti nei padoresnio drabužio, avalynės, indų, buitinės technikos, net stalo įrankių. Daugeliui prekių buvo įvesti talonai, kuriuos skirstė Vykdomojo komiteto plano komisija. Pirmieji talonai atsirado lengviesiems automobiliams, vėliau baldų komplektams, statybinėms medžiagoms, televizoriams, šaldytuvams, aukso gaminiams... Jaunavedžiai galėdavo nusipirkti aukso žiedus tik pateikę pažymą iš Civilinės metrikacijos. Mirties atveju gedulingiems pietums didesniam mėsos gaminių kiekiui nusipirkti irgi reikėjo pažymėjimo. Galų gale įvesti talonai ir alkoholiniams gėrimams (po du butelius suaugusiam žmogui per mėnesį). Kokios eilės susidarydavo prie parduotuvės! Barniai, stumdymasis, keiksmažodžiai. Be talonų ramiai išgerti taurę vyno galėjai tik restorane „Dringis“, kaip sakydavo ignaliniečiai – „po fikusu“, bet jau kitokia kaina. Paskutiniais sovietiniais metais deficitu tapo viskas, net ir knygos... Žinoma, tai negaliojo „valdžios galvoms“ ir patiems prekybininkams...
(Bus daugiau)
parengė Lina Kovalevskienė,
tel. (8 386) 51 824, mob. 8 656 70424, el.p. lina.kovalevskiene@ignalina.lt
