Tęsiame istorinių publikacijų ir įdomių faktų, vaizdinės medžiagos apie Ignalinos miestą, kraštą rubriką „Ignalinai – 155. Prisiminimai" (pradžia 2021-02-04, 2021-02-11, 2021-02.22, 2021-03-08, 2021-03-17). Pateikiame ignalinietės Nijolės Nagurnaitės prisiminimus.
Sunkus kelias įtvirtinant paskelbtą Lietuvos Nepriklausomybę...
1990 Kovo 11 Dieną Lietuvos Nepriklausomybė buvo patvirtinta Aukščiausioje Taryboje (AT), bet tai anaiptol ne visiems tai patiko. Tuoj po Kovo 11-osios Ignalinos rajone buvo pradėti rinkti parašai prieš Vytauto Landsbergio išrinkimą Lietuvos Respublikos AT Pirmininku. Net vietinio laikraščio „Nauja vaga“ straipsniuose jautėsi skatinimas pasirašyti. O ir apie LR piliečiams gyvybiškai būtinas reformas, pagal AT priimtus įstatymus, minėtam laikraštyje žurnalisto, atsakingo už žemės ūkį, buvo rašoma: " Jei atsiras ūkininkai, tai jūs visi turėsit eit pas juos bernaut". Buvo visiškas informacijos trūkumas, o dezinformacija, gąsdinimai sklido laisvai: jei atsiimsit savo žemę, tai bus atimta ir pensija. Ir kai dauguma Sąjūdžio laikraščių Lietuvoje paskelbus Nepriklausomybę baigė savo darbą, Ignalinos Sąjūdžio Taryboje po Savivaldos rinkimų 1990 balandžio mėnesį buvo nuspręsta leisti laikraštį „Lietuvos pakrašty". Pagrindiniai uždaviniai – skleisti Ignalinos rajono Žmonėms informaciją apie vykdomas Žemės ir Žemės ūkio reformas viešai ginant pagrindines Piliečių teises.
Nepriklausomybės pirmaisiais metais ne kartą Ignalinos žmonių teises teko ginti teismuose, pasitelkiant į pagalbą Sąjūdžio bendražygius iš Vilniaus. Kai pačią laikraščio redaktorę ir leidėją Mariją Kalvaitienę vietinė nomenklatūra (per atstovą) padavė į teismą, pareikalaudami 10 tūkstančių rublių, į teismo posėdžius Švenčionyse M. Kalvaitienės ginti atvyko Sąjūdžio bendražygis, Lietuvos Sąjūdžio Tarybos narys advokatas š. a. Vytautas Zabiela. Teismo posėdžius filmavo atvykęs į pagalbą š. a. Vytautas Pociūnas. Vėliau Ignalinos Sąjūdžio Taryba virto Ignalinos Žmonėms Konsultavimo tarnyba, kurios pirmininke buvo Marija Kalvaitienė, o sekretore Liudvika Ozarinskaitė.
Daug Ignalinos krašto žmonių įvairiais rūpimais klausimais kreipdavosi į Aukščiausiosios Tarybos deputatą profesorių Česlovą Kudabą, kurio padėjėja teko dirbti man. Deputatas atvažiuodavo iš Vilniaus 2 kartus per mėnesį. Kaskart susirinkdavo apie 40 žmonių. Deputato raštinė buvo tame pačiame pastate drauge su Sąjūdžio būstine.
Čia ir buvo teikiama visokeriopa informacija laisviems žmonėms, norintiems kurti savus gyvenimus nepriklausomoje Lietuvoje. Buvo kuriama Pasienio apsaugos tarnyba, suformuotos pirmųjų pasieniečių asmens bylos su visais pareiškiniais dokumentais ir rekomendacijomis. Sąjūdžio būstinėje 1990 m. rudenį ir buvo priimti į tarnybą pirmieji Ignalinos pasieniečiai.
Buvo gana sudėtingas laikotarpis, reikėjo kurti naujas Nepriklausomos Lietuvos struktūras. Neskaičiavom nei darbo valandų, nei dienų… O kai kurie vietinės nomenklatūros atstovai, dar vis tie patys, ne tik slėpė informaciją, bet klaidindami tyčiojosi iš norinčių tapti savo žemių šeimininkais, siekiančių išsivaduoti iš sovietinio mąstymo ir vergo dvasios.
Nijolė Nagurnaitė, Lietuvos Respublikos Aukščiausios tarybos deputato Česlovo Kudabos padėjėja, Ignalinos sąjūdžio tarybos narė
